ėsti

ė́sti, ė́da (ė́sti, ė́sta, ė́ma Lz, ė́dma), ė́dė (ė́do) 1. tr., intr. imti maistą (apie gyvulius, ppr. kramtant): Žmonės valgo, galvijai ė́da, paukščiai lesa Š. Tokio pyrago nė šuo neės Jnš. Tokio paršo da nemačiau – jis ėda ir ėda Gs. Jaučiai neė́da remunių J. Kad šuva ar katė žolę ėda, tai bus lietaus Sml. Čia kiaulių ėstas kibiras, imk kitą J.Jabl. Čia kiaulių ėdamas lovys J.Jabl. Čia nelabai ė́damas šienas, avims reikia parinkti ėdamèsnio Š. Skardeliuos labai ėdamà žolė Ds. Galvijai neturia ko ė́stienai Pl. Sakė [telyčiotė] ėdañt, geriant Ds. Ėskit, žirgužėliai, juodi juodbėrėliai, baltuosius dobilėlius JV260. Teėdiẽ žirgelis po žalią lanką JD792. Šunytėliai ėst ižg trupučių, kurie byra nuog skomių Viešpatų jų DP113. ^ Sermėga sermėgą ėda D167. Astanka ėsti neprašo D168. Nei šunies pamestą neėstum (pat.) D167. Pigią mėsą šunes ėda Sim. Ė̃stų šuva mėsą, bet pinigų nė̃są Ss. Arklys neė́dęs arklo netraukia Mrk. Ne tas arklys avižas ė́da, kur plūgą traukia, ale tas, kur stainėj stovi Bsg. Kurs arklys avižų papiltų nė́st? Sch74. Kad grūduos pelė pastiptų, tokios nei katė neėstų Sim. Per daug ir kiaulė neėda Grv. | refl. tr.: Lapė žuvis ė́das Dv. ║ lesti: Nei vienus metus tep neė́dė strazdai vyšnias Vlkv. 2. (dial.) intr., tr. SPII106 valgyti: Ans daug ė́da Kv. Mum ė́st noris Zt. Prašom ė́sti, sveteliai Zt. Pati ė́di, o jai neduodi Pls. Tu neė́sk taip daug tos męsos Plik. Ėmi (valgau) SD¹47, SD78. Kad ligonis ė́da, pro ausis trupučiai leka, o sakos sergąs Šts. Uogas gerai suvirinsma liūb, cukraus pridėsma, tai ė́sk ir norėk Krš. Ė́dami mėnesiai (kuriais daug valgoma vaisių, uogų...) K. Vaikai, eikiat ė́sti! Pgr. Tas valgis ė́damas, ir aš pats ė́džiau Yl. Ė́s neė́s, by tik po nose turės Up. [Dievas] pats save mums liepė ėsti ir mūką savo atminti Mž420. Ėme ir geriame net ik apsirijimui ir girtavimui DP488. ^ Nearsi nesėsi – duonos neėsi PPr46. Neėsi padažytą, bet nulaižytą B. Ne ėst prašo zopostas B. Kur dirbi, ten ir ėsk Krp. Ėsti kaip arklys, dirbti kaip gaidys Vvr. Dirbk, kad akys lįstų, ėsk, kad pilvas plyštų Srv. ║ intr. misti, gyventi: Ė́dė dvi žiemi be duonos Šts. 3. intr. menk. godžiai valgyti, sprogti, ryti: Ėda kap penkias dienas nevalgęs Mrj. Ėda kai iš badų parėjęs LTR(Jz). Ar tu ė́damą ligą gavai, kad tei ė́di? [p]Skr. A, ta ragana dar ė́da! J. Ė́sk, kad ė́di, ne – atimsiu! Grž. Nor ėsdamì nutilkit – da užspringsit! Dkš. ^ Nei pats ė́da, nei kitam duoda Trgn. Ėst – ponui, dirbt – žmogui PPr74. 4. tr. kąsti, pjauti (apie vabzdžius, parazitus ir kt.): Tų vabalų baisybės – ė́da ė́da tuos gyvulius Gs. Paskutinė plikiam bėda, kai juos pikti uodai ėda A.Strazd. Blusų ė́damas vaikas Grž. Mane ėmė utės ėst Plv. 5. tr. kapoti, gadinti: Nailono neėda kandys, neveikia bakterijos, pelėsiai rš. Visas drapanas baigia pelės ė́st Jnšk. Beveliji, idant rūbus ... kandės ėstų DP242. ║ pūdyti, naikinti: Stubą grybas ė́da Jrb. 6. tr., intr. chemiškai veikiant graužti: Ė́da muilas akis Sdk. Druska ė́da ronoj K. Jaujoj dūmai labai akis ė́da Jnšk. Baltinius į šarmą merkiau, dabar rankas taip ė́da Up. Nuo ė́damų liekarstų akys pasidarė dar blogesnės Žd. | Rėmuo ėda Prk. 7. tr. ardyti organizmą, kelti ligą: Degtinė sveikatą ė́da Al. Rūkymas sveikatą ė́da Rm. Landuonis piršto kaulą ė́da Als. Must ė́damoji sukata ir prisimetė – valgo be sotės, o į pažytką neina Skd. Vėžys vidurius ė́da Rm. Liga ėdė jo sąnarius, kaip rūdys ėda metalą rš. Mano lapus vėjas krėtė, mano žiedus šalna ėdė LTR(Lš). Kirmėlės mane ėsti (ėda) SD316. ║ skaudėti: Nugarą, strėnas ė́da, i gana Trk. Nedėlios dieną baisiai ė́dė galvą KlvrŽ. Vai, ir šaltis, net kaulus ėda V.Krėv. ║ refl. smelktis, graužtis: Skaudulys į roną ė́dasi vis gilyn KI564. 8. tr. trinti, graužti: Megztinė kaklą labai ė́da Sdk. Duok man aną grėblį, šitas labai rankas ė́da Slm. 9. tr. jaudinti, kankinti, graužti: Jų, rodos, neėda jokios abejonės J.Avyž. Šitas nežinojimas tik žmones ė́da Užp. Iš visų pusių ėda žmogų rūpesčiai rš. Niekas taip žmogų neėda kaip skolos rš. Meilės ugnis jį ė́da KI441. Susierzinimas ėste ėda žmogų rš. Aa, lengvai užaugai, o mus ėdė darbas ir vargas V.Kudir. | refl.: Tėtis baisiai ėdėsi dėl tos nelaimės rš. Visokios mintys lenda į galvą, ėdžiausi visą naktį Upt. 10. tr. vartojant plėšyti, ardyti, gadinti: Toki piemeniokai ėstè rūbus ė́da Mlt. Šįmet ta žiema tai ė́da tuos ratus (visad gruoblėtas kelias) Gs. ║ Plš naikinti: Pavasarį saulė ir vėjas labai ė́da sniegą Lš. 11. tr. barti, rieti, persekioti: Ė́da ir ė́da žmogų dienų dienom Jnšk. Ir tas viršaitis mane ė́da Pc. Ko tu mane ė́di kaip šuo? Jrb. Žmogus vienas kitą ėda, kaip žuvis žuvį ryja J.Jabl. Trejus metelius ėdė mane redaktorius be duonos ir be druskos rš. Amžinai ė́sdavo mane, kad aš šoku Vb. Tu ė́di kitus kaip rūdis geležį Šmk. Ė́damas žmogus (nekenčiamas, varginamas) Grž. | refl.: Jiedu broliai, bet tarpusavy ė́dasi ir ė́dasi Gž. Nūnai mūsų bobos ė́das per visądien Arm. Ė́dasi kaip šunys Jnš. Tu tik ė́dies ir ė́dies su žmonim Sn. Skundėsi, ė́dėsi vienas kitą Gs. 12. tr. mušti: Po miestelį vadžiojas ir tep ė́da, tep ė́da nagaika! Lp. Kap imsiu ė́st, minėsi ik žaliomjom šluotom Lz. Ale tie nestupina, ėda katarinką (groja ir groja)! Lp. | refl.: Ir pradėjo už kepurę su kūlokais ėstis LTR(Alv). Prieš vainas tai šitaip ė́dėsi, mušėsi, peiliais varstėsi [žmonės] Lp.

◊ akimìs ė́sti[s] sakoma apie pykstantį: Ir ieško, ir vienas kitą seka, taip ir ėda akimis, vis žiūri, kad tiktai kuris pirmas nesurastų J.Balt. Bobos stovėjo ramios, tik ėsdamosi akimis ir dūsaudamos iš pykčio rš. akìs ė́sti kelti nemalonumą: Nepamiršk, kad teisybė akis ėda rš.

gálvą ė́sti

1. priekaištauti, krimsti: Bobos jam gálvą ė́da namie Ėr. Tu man galvą ėdei, kad aš neteisingai surinkau tą šimtą BsMtI120.

2. Skr kankinti, varginti: Visoki rūpesčiai ėda man galvą Brt.

keĩmarį ė́sti JII65 toks žaidimas.

šìrdį (síelą) ė́sti kelti rūpestį, kankinti: Graudulys, rauda man širdį ėda S.Nėr. Nuliūdimas širdis jų ėdė rš. O keistas, skaudus nerimas ėdė sielą ne dienom, bet valandom J.Marc.

\ ėsti; apėsti; atėsti; daėsti; įėsti; išėsti; nadėsti; nuėsti; paėsti; parėsti; perėsti; praėsti; priėsti; suėsti; užėsti